Dabartinis karate atsirado Riukiu salyno pagrindinėje saloje - Okinavoje. Ši sala su savo urbanistiniais centrais buvo mėgstama prekybinės ir visuomeninės - kultūrinės informacijos srautų, - jūros kelių plitusių tarp Kinijos, Korėjos, Japonijos ir Pietryčių Azijos šalių: Vietnamo, Malaizijos ir Indonezijos, - perdavimo vieta.

 


Kaip ir beveik visi šie kraštai, Riukiu salos patyrė stiprią ekonominę, politinę ir kultūrinę galingosios Kinijos įtaką. Ilgą laiką salyną vargino vidaus kovos dėl valdžios, maištai ir riaušės. Pagaliau 1416 m. tuometiniam karaliui Sio Sinui pavyko šį kraštą sutaikyti ir suvienyti. Norėdamas užtikrinti taiką, jis uždraudė nešiotis bet kokį ginklą ir pavienius kunigaikščius pasikvietė į savo dvarą Siuryje. Šis ginklų uždraudimas paskatino te (ranka) arba tode, kaip okinaviečiai vadino savąjį karate, atsiradimą. Kadangi ryšiai su Kinija buvo glaudūs, ten keliaudavo daug tode meistrų.   1609 m. Riukiu salas okupavo japoniškasis Sacumos klanas.

 

Po okupacijos praėjus vos  20 metų, žymiausi okinavate meistrai susibūrė į slaptą sąjungą. Taip atsirado daug amžų mokyklų, kurios dažnai veikdavo atskiro klano ar šeimos ribose. Tik nedaugelis žmonių, dažniausiai kilmingieji Okinavos gyventojai, turėjo galimybę mokytis pas kinų meistrus. Visi kiti buvo priversti išsiugdyti savą kovos būdą.

Tam progų pasitaikydavo labai daug, nes laikai buvo neramūs, pasižymintys gausiais plėšikaujančių gaujų, šeimininkų neturinčių samurajų užpuolimais, valstiečių maištais ir ypač japonų okupantų smurtiniais piktnaudžiavimais valdžia bei jų rengiamais keršto žygiais. Norėdami apsiginti, valstiečiai ir amatininkai iš savo įrankių ir kasdienių daiktų pasigamino ginklus (nunciaku, kama, bo, tonfa, sajis), kuriuos pritaikydavo kartu su tode žiniomis. Kiekviena kova būdavo tęsiama iki mirties.  

 Mirtinų šio kovos meno padarinių išgąsdinti japonai uždraudė ir te, bet treniruotės vistiek slapta vyko. Pamažu atsirado skirtingų stilių ir pakraipų, bet juos visus jungė tai, kad žinios buvo susietos į nustatytas sekas - katas. Katos sąvoką tik apytikriai galima nusakyti taip: "forma; kam nors suteikti formą; formuoti". Vienas iš aktyviausių to laikmečio "reformuotojų" buvo Gichin Funakoshi, garsiųjų meistrų Asato ir Itosu mokinys. 1906 - 1915 metais jis kartu su grupele žmonių visoje Okinavoje organizuodavo viešus karate demonstravimus. Laikui bėgant buvo pakeista karate sąvokos rašymas. Iki tol skiemuo "kara" visada būdavo užrašomas ženklu, kuris reiškė tang (kiniškas; priklausantis Kinijai). 1930 - ųjų metų viduryje tang buvo pakeistas tokio paties skambesio ženklu "kara" (tuščias). Taip iš "kiniškos" pasidarė "tuščia" ranka (kara - te). 

Gichin Funakoshi, Okinavos mokytojų koledžo profesorius ir Okinavos kovų menų asociacijos prezidentas, yra žinomas kaip modernaus karate įkūrėjas. 1922-aisiais metais jis buvo pakviestas pademonstruoti naują karatė stilių pirmojoje nacionalinėje atletikos parodoje Tokijuje. Įkvepianti meistro G. Funakoshi asmenybė turėjo didelę įtaką pasirodymui, kuris tapo sensacija. Gausybė prašymų pasiekė meistrą, kol 1936-aisiais metais jis įkūrė Shotokan mokyklą. Ši data laikoma Shotokan stiliaus vystymo pradžia.

Sensei Funakoshi buvo ne tik kovų menų genijus, bet ir literatūros talentas, parašęs knygą „Shoto“, kurios pavadinimas reiškia jo slapyvardį. Funakoshi mokykla buvo žinoma kaip Shoto mokykla, japoniškai Shotokan. Meistras savo karatė stilių sukūrė sujungęs dviejų pagrindinių Okinavos stilių technikas ir kata. To pasėkoje dabar Shotokan mokykla naudoja galingą Shorei mokyklos techniką bei kur kas lankstesnius Shorin mokyklos judesius.

Kai 1949 metais buvo įkurta japonų karatė asociacija, Gichin Funakoshi dėl jo nuopelnų ir gabumų buvo paskirtas Vyriausiuoju Mokytoju. Didis karatė meistras Sensei Funakoshi svarbiausiu karatė treniruočių tikslu laikė sportininkų dvasinių vertybių ugdymą bei charakterio tobulinimą. Po daugiau nei 75 metų treniravimosi ir karatė mokymo, sulaukęs 88 metų amžiaus, meistras Funakoshi mirė 1957 metais.

 

Tikras karateka yra tas, kuris su dievišku rūpestingumu gali rūpintis ir užjausti kitus neatsižvelgiant į jų socialinę padėtį, kurio idealai yra taip aukšti ir protas tiek jautrus, kad palieka jį virš visų negarbingų ir niekšingų darbų, ir tuo pačiu stiprina jo rankas pakelti tuos, kurie yra kritę - nesvarbu kaip žemai.
Todėl galutinis karatė tikslas yra ne laimėjimas ar pralaimėjimas, bet praktikuojančių karatė discipliną charakterio išvystymas.

 

 

Gichin Funakoshi 
1869 - 1957

 Karatė filosofija

,,Karatė - lyg verdantis vanduo, jei nuolat nekaitinsi – „atauš“ (Gichin Funakoshi)

Kihon, Kata, Kumite – yra sudėtinės karatė kelio, kovos meno pažinimo, suvokimo dalys, turinčios filosofinę prasmę kiekvieno studijuojančio karatė sąmonėje.

KIHON – tai pozicijos, rankų, kojų smūgiai, blokai, įvairios šių veiksmų kombinacijos, deriniai. Šiame sunkiame kelyje Jūs pastoviai turite nugalėti save, parodyti didelę kantrybę, valią savarankiškai ir nepertraukiamai treniruotis. Galima visą gyvenimą tobulinti karatė techniką ir pajusti didelį pasitenkinimą tuo, kad kūnas, rankų, kojų judesiai pilnai paklūsta Jūsų valiai. Jie yra tikslūs, greiti, stiprūs ir gražūs.

KATA – yra puiki treniruotė išanalizuoti daugeliui situacijų prireiksiančių laisvoje kovoje. Tai proto, minties treniruotė, nes reikia tiksliai atsiminti ir atkartoti šimtus įvairių veiksmų, derinių. Vidinė kata esmė yra organinis ryšys (vientisumas) tarp atliekamų veiksmų formos ir jų turinio, pilna judesių bei proto harmonija, realios kovos suvokimas, meditacija judėjime. Treniruojantis kata tobulėja kovos dvasia, dėmesio, atminties, valios, proto koncentracija.

KUMITE – laisva kova. Tik tuomet kada Jūsų sąmonė sugeba pritaikyti iki automatizmo atidirbtus veiksmus puolimui arba gynybai, kada jaučiate vidinį šaltakraujiškumą, pasitikėjimą karatė technika, galite laikyti pasiruošusiu save kovai. Žmogus bręsta kovodamas su gyvenimo sunkumais ir darosi vis tvirtesnis, protingesnis, tuo įgydamas vidinį pranašumą prieš kitus. Šie principai yra karatė mokymo tikslas. Treniruočių metu, kovoje ir gyvenime atkaklumu nugalėkime pavargimą. Žmogus, kuris nekovoja su dalykais, kurie jį varžo kasdieniame gyvenime, trukdo normaliai gyventi, diena iš dienos darosi pažeidžiamas.

Filosofine prasme karatė yra gyvenimo būdas, stilius, sistema, padedanti nugalėti gyvenimo sunkumus. Karatė plačiąja prasme, tai – kovos menas ir filosofija, gyvenimo būdas, kurio esmė yra ne pergalė ar pralaimėjimas, o geriausių žmogaus charakterio bruožų ugdymas, nuolatinis dvasinis ir fizinis tobulėjimas, gėrio, grožio, teisybės, idealų siekimas. Karatė – tai fizinio ir dvasinio prado, minties, jausmo, judesio, proto harmonija. Karatė – tai ginklas, kurį visada Jūs turite su savimi ir šis turėjimas Jus įpareigoja be reikalo jo nenaudoti arba garbingai panaudoti savo, artimųjų saugumui užtikrinti.

 

MINTYS APIE KARATĖ-DO

 

Kiekvienam kuris siekia studijuoti karate pirmiausia reikia suprasti karate esmę ir suvokti kam ji iš tiesų tarnauja” – Gichin Funakoshi "KARATE DO KYOHAN". 

Karatė-do , tai ne stilius, kaip klaidingai mano daugelis žmonių. Tai Budo filosofijos bei  fizikos, biomechanikos ir kt. dėsnių bei principų sintezė, kuri tinka visiems. Kiekvienas žmogus turi skirtingą kūną, mentalą, bei sielą ir šie skirtumai automatiškai nulemia kiekvieno individo karate braižą,  daro jį labai individualiu. Tai gi iš esmės kiekvienas karateka (žmogus, praktikuojantis karate) turi savo stilių, tik vieni garsiai apie tai skelbia ir įformina įvairiais pavadinimais (tipinė, užaukštinto EGO apraiška), o kiti kukliai studijuoja karate esmę visą gyvenimą, neprisirišdami prie kažkieno siūlomų išorinių formų, pavadinimų, kurie galbūt pagal jų prigimtį jiems visiškai ir netinka. Aklai kopijuojant išorines įvairių stilių ar mokyklų formas geriausiu atveju iš originalios asmenybės lieka tik pigi kieno nors kopija. O kopija visuomet lieka tik kopija, kad ir kokia tiksli ji bebūtų. Ir atvirkščiai,  biomechanikos Principai ir Dėsniai, bei Budo filosofija yra bendra visiems.  Karatė mus moko kaip šiuos Dėsnius apjungti su Budo filosofija ir prisitaikyti kiekvienam pagal savo prigimtį. Taip atrodo originalus japonų karate susikristalizavęs per šimtmečius ir pasiekęs šias dienas. Neveltui Gichin Funakoshi rašė: "Karate yra tik vienas". Jis turėjo omenyje asmenybės individualumą, neprisirišimą prie išorinių formų, kurios veda į stilinį susiskaidymą, o studijavimą ir gilinimąsi į šimtmečiais nekintančius principus. Karate tai ne "pasiūdintas drabužis", o "audeklas" iš kurio sukuriame sau tinkamą rūbą! 
Sunkios ir ilgametės treniruotės tarnauja pagrindiniai Budo idėjai – “pabaigti kovą jos nepradėjus”. Gal tai gali nuskambėti ir keistai, bet nugalėti kitą žmogų yra labai paprasta, tam tikrai nereikia pašvęsti viso gyvenimo, o nugalėti save, savo silpnybes – čia ir yra Budo kovos menų tikslas. Sunkiai treniruojantis, kartojant įvairias technikas tūkstančius kartų, tobulėjant, ugdant valią, kantrybę, meistrai įeina į aktyvios meditacijos formą, kuri padeda jiems kritinėmis gyvenimo akimirkomis priimti teisingus sprendimus. Juk realioje kovoje suklysti negalima! Kuomet tokia gyvenimo realybė mus prispaudžia prie sienos, suvokiame, kad lavinant vien tik fizines žmogaus galimybes mes nusibrėžiame sau ribas, kurias greitai pasieksime. O kas toliau? Tiesa tokia: karatė išsigimsta, pavirsdama “smūgio – spyrio” sportu, o ne unikaliu kovos menu, puoselėjančiu rytų tradicijas, filosofiją, siekiančiu žmogų paversti harmoninga asmenybe. Tokių , negatyvių "karate" pavyzdžių šiame pasaulyje jau netrūksta.
Karate treniruočių nauda kiekvienam atėjusiam yra akivaizdi. Studijuojant karate padidėja raumenų jėga, elastingumas, gerėja reakcija, tarpraumeninė koordinacija, greitis, lankstumas, laikysena ir savijauta. Vaikai tampa disciplinuotesni, išmoksta koncentruoti dėmesį, stipriai išsiskiria iš bendraklasių tarpo fiziniu parengimu. Dėka įvairiausių treniruočių tipų (varžybos, egzaminai ir tt.) jie įgyja pasitikėjimo savo jėgomis, išmoksta kontroliuoti situaciją, sumažėja baimė ir iš jos kylanti agresija. Tai puikus užsiėmimas paruošiantis jaunus žmones lengviau sutikti gyvenimo mestus iššūkius.